Gyvybės metras Fabijoniškėse

Keturios senjorės – Fabijoniškių socialinių paslaugų namų gyventojos – ilsisi ant suoliuko šalia savo mažųjų daržų. Tai jų rankomis ir širdimi prižiūrimos pakeltos lysvės, kuriose auga gėlės, prieskoniniai augalai, pomidorai, svogūnėliai ir… svajonės.

Kiekviena iš šių moterų kadaise turėjo didelius sodus, prižiūrėjo daržus, augino šeimas, o šiandien visas jų gyvenimo sodas telpa į vieną kvadratinį metrą žemės. Tačiau tame metre – visa, kas svarbiausia: judesys, ryšys su gamta, bendrystė ir prasmė. Čia jos randa motyvaciją keltis rytais, dalijasi sodininkystės patirtimi, laukia pirmųjų žiedų ir derliaus. Šalia lysvių jos susitinka ir užsimezga kalba, kartais vienintelė tą dieną. Lysvės tampa savotiškomis gyvybės salomis – terapijos forma, atgaiva sielai ir kūnui.

Daržininkystė čia – tai ne praeities ilgesys, o vilties šaknys. Net ir vienišas žmogus, pasodinęs daigą, nėra vienišas – jis turi priežastį laukti rytojaus, keltis iš lovos, įsipareigoti.

Šios akimirkos autorius – Vytas Verseckas, mėgėjas fotografas, įamžinantis pasaulį taip jautriai, kaip mato tik širdis. Nors dėl sunkios negalios jis beveik nevaldo savo kūno, naudojasi neįgaliojo vežimėliu, bet fotoaparatą jis valdo geriausiai. Dažniausiai jis fotografuoja Fabijoniškių socialinių paslaugų namų kiemą, kuriame pastaruosius kelis metus puoselėjamas gydantis, terapinis sodas – su pakeltomis lysvėmis, keturių pojūčių augalų erdve, sūpynėmis tarp obelų, vabzdžių viešbučiu, didžiule augalų, medžių ir krūmų įvairove, natūralia pieva. Čia jaučiamas tylus, bet galingas žaliuojančio Vilniaus pulsas.