Vieta

Po storais, senais medžių šešėliais gyvenimas sustoja. Du žmonės, pasislėpę nuo miesto šurmulio, atranda mažas kasdienybės šventes — pokalbį, tylą ir šilumą. Lygiai kaip saulės spinduliai švelniai glosto žolę, taip ir jie glosto vienas kitą žvilgsniu. Ši akimirka — ramybės oazė, kurioje gamta tampa ne tik fonu, bet ir tyliausiu jų pokalbio liudininku.