Lietuvoje šiuo metu nuolat gyvena arba užklysta apie 70 rūšių žinduolių. iš jų 20 rūšių yra reti arba labai reti. Likusieji gali būtų neretai aptinkami įvairiose Lietuvos ekosistemose, pradedant miškais ir pelkėmis, baigiant žmogaus gyvenvietėmis ir net būstais. Tačiau ar dažnai mes juos pastebime jų gyvenamojoje aplinkoje? Žinduoliai yra labai atsargūs, daugumą jų aktyvūs tik naktį, o dieną praleidžia įvairiose slėptuvėse ar sunkiai prieinamose vietose. Žinduolių gyvenimo būdas yra slaptas, tačiau nei vienos kitos grupės gyvūnai nepalieka tiek daug veiklos požymių aplinkoje. Tai pėdsakai, maitinimosi požymiai, teritorijos žymėjimas, slėptuvės.

Pėda yra vadinama žinduolių galūnės dalis nuo riešo iki pirštų galų priekinėse ir nuo kulno iki pirštų galų užpakalinėse galūnėse. Tipiška žinduolių pėda yra penkiapirštė, ji būdinga primatams, tame tarpe ir žmogui. Žinduolių evoliucijos eigoje pirštų išsivystymas ir skaičius kito priklausomai nuo gyvenimo būdo ir galūnių funkcijos. Pirštų mažėjo siaurėjant galūnių funkcijoms, ypač jei jų paskirtis apsiribojo vien tik judėjimu kietu horizontaliu substratu. Šuninių žinduolių yra gerai išsivystę keturi pirštai, o pirmasis pirštas yra išlikęs tik priekinėse galūnėse. Geri bėgiotojai (porakanopiai) daugiausiai remiasi tik dviem viduriniais pirštais, todėl šie labiausiai išsivystę. Porakanopiai apskritai neturi pirmojo piršto, o antrasis ir penktasis yra santykinai menki ir atraminės funkcijos beveik neatlieka. Neporakanopiai (pvz. arkliai) apskritai teturi tik vieną – trečiąjį pirštą.

Didelę reikšmę žinduolių judėjimui turi nagai ir kanopos. Tai yra suragėję odos dariniai, dengiantys galinius pirštų narelius. Nagai pagerina pėdos sukibimą su gruntu, ypač atsispyrimo metu. Daugelio žinduolių nagų pagrindinės funkcijos yra susiję ne su bėgimu, o su žemės rausimu, laipiojimu medžiais, grobio gaudymu ir pan. Kanopų pagrdininė funkcija yra susijusi būtent su judėjimu. Jos apsaugo greitų ir sunkių bėgiotojų galūnių minkštuosius audinius nuo pažeidimų, stiprių smūgių bei padidina sukibimą su gruntu.

Kai kurių žinduolių pėdos yra labai pakitusios dėl prisitaikymo prie specifinių gyvenimo sąlygų. Bebro užpakalinių pėdų pirštai yra sujungti plaukiojimo plėvėmis. Tokios plėvės yra būdingos ir kito pusiau vandens žinduolio – ūdros – priekinėmis ir galinėmis pėdomis. Ruonių, banginių priekinės ir galinės galūnės virtusios plaukmenimis, šikšnosparnių priekinės galūnės yra virtusios sparnais.

Į gruntą žinduoliai remiasi visa pėda arba tik jos dalimi. Pagal tai jie yra skirstomi į tris pagrindines grupes: besiremiantys visa pėda, nuo pirštų galų iki kulno (rudasis lokys); besiremiantys pirštais ir pado priekine dalimi (vilkas) ir besiremiantys tik pirštų galais (briedis).